2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Pasaka

Kaip visada savo blogą įsijungiu tik sutemus (tiksliau labai vėlai, naktį, nes dabar ir sutemsta dar nebaigus darbų dirbti). Ar čia įsijungia kažkoks "kitas" aš, ar kas čia vyksta. Dienos metu niekad nekyla noras, ką čia noras, net mintis neateina, kad įsijungčiau nors pažiūrėt. Naktį, kai visi aplink jau sugulę miegui, kyla noras tapti rašytoju ir rašyt rašyt rašyt... Tik bėda ta, kad su noru rašyt neateina mintis ką rašyt. Taip ir gaunasi, kad rašai rašai rašai ir nieko gero neparašai. Tik eilines nesąmones. Bet juk vieną gražią naktį imsiu ir parašysiu kažką gero, tokio, kad net pats savimi didžiuosiuosi. Galbūt Kūčių naktį? Kartu su gyvūnėliais prabils ir manyje tūnantis "tas" rašytojas?


Tą vakarą ji buvo nuostabi. Sėdėdamas ant suoliuko ir gėrėdamasis besileidžiančia saule į Viduržemio jūrą ją stebėjau. Pasistačiusi molbertą ant nelygių, tačiau sūrios jūros nugludintų pliažo akmenų ji tapė saulėlydį. Lėtais žingsniais eidamas link jos mintyse dėstau      galimus, netrukus įvyksiančio susitikimo, scenarijus.

Komentarų nėra: